Žydai: vaizdai ir vaizdiniai
Julius Norvila
Kalbant apie žydus, gyvename nuolatineje itampoje.
Tarsi musu visuomene butu verciama imtis kažko skausminga,
kas jau seniai buvo palaidota, bet dabar, nori nenori,
grižta atsiteisti.
Istorija, ypac naujausiu laiku, retai kur gali buti
užversta karta visiems laikams. Europa, su savo
susimaišiusiomis tautomis, vaikšciojanciais
priekaištais, aktyviai besidarbuojancia atmintimi
(arba užmarštimi) tam per maža. Susidurusi
su savo žydais, Lietuvos visuomene nustemba, netgi
sutrinka. Kaltinti už tai galima izoliacijos, prieblandos
ir dezinformacijos dešimtmecius.
Kadangi iškart po karo tai buvo taip akivaizdu,
neapykanta žydams (komunistams) tapo puikiausia
manipuliavimo priemone valdyti — ir gasdinti — žmones
per ateinancius komunistu valdžios dešimtmecius.
Greiciausiai komunistu propaganda nebutu sugalvojusi
nieko geriau už žyda, kuris dirba prieškario
Lietuvos laime sugriovusios valstybes jegos strukturoms.
Taip Lietuvos žydai savaime tapo propagandine priemone
naikinti ryšius su placiuoju pasauliu ir stiprinti
savimeile monokulturoje už Geležines sienos.
Propagandiniai pasakojimai apie nedarba, skurda, kapitalistini
išnaudojima ir kitos temos Lietuvoje greitai nustojo
savo galios; taciau svetimos genties, kuri sakesi esanti šalies
dalimi, germaniškos pavardes ir gerklinis akcentas
išmušdavo dememis net ir tautos komunistus.
Gyvas liaudyje žydo baidykles paveikslas ejo podraug
su vietos administracijos pastangomis ištrinti anksciau
Lietuvos miestuose miesteliuose gyvenusiu žydu atminima
(paradoksalu, bet ir cia anksciau gyvenusiu rusu). Ketinimai
ištrinti istorijos suvokima buvo igyvendinami naikinant
materialines ir dvasines kulturos paminklus: seniai mirusiuju
kapines, maldos namus, bibliotekas ir gimnazijas. Tik
paskutiniais metais bendru žydu ir lietuviu rupesciu
iškilo keli atminties ženklai liudname lietuviškame
peizaže.
Musu žiniu apie karo metu katastrofos aplinkybes
ir priežastis stygiaus atpildyti negali nei žiniasklaida,
nei juo labiau politines kampanijos. Šis klausimas
yra per sudetingas, platus, daugiasluoksnis, o tam tikru
požiuriu, per tamsus ir netgi atidetinas — jo
negalima pradeti ir baigti vienu ar dviem veiksmais.
Tai pati didžiausia tragedija lietuviškos kulturos
erdveje, ir keista, kad ji taip ir nepateko (su keletu
išimciu) i „aukštosios“ literaturos
ir meno akirati, taip ir nesulauke didesnio paveldetoju,
t.y. musu demesio.
Prarajos iveikti negalima pasitelkus mums svarbu (ir
ne visada vienareikšmi) teigini, kad lietuviai priešinosi
ir kentejo, o žydai automatiškai stojo i sovietiniu
okupantu puse. 1940-aisiais tai, kas iracionalu maišesi
su racionalu: tuomet Stalino, kaip ir Hitlerio, kylanti žvaigžde
buvo tokia užburianti, kad panašioje situacijoje
sunku isivaizduoti kažka bandanti dar ir pasipriešinti.
Per paskutiniji dešimtmeti lietuviškai pasirode
keletas puikiu leidiniu šia tema, taciau rimtesniu
diskusiju visuomeneje jie nesukele. Vis delto, situacija
smarkiai keiciasi. Ir ne lietuviu viešojoje erdveje,
bet tarptautiniame internete. Surinke www.google.com
paieškos langelyje senaji jidiš kalba bet kurio
Lietuvos miesto pavadinima, pvz., Kovno, patenkame tarsi
i kita pasauli. Tinklapyje ushmm.org/kovno/ angliškai
Hidden History of Kovno Ghetto, itališkai olokaustos.org/geo/ghetti/kovno
pažintine medžiaga apie prieškario Kauna,
istorines nuotraukos ir dokumentai, amžininku liudijimai
ir stebetoju vertinimai. Tai dar ne viskas; holokaustas
nera pirma ir paskutine Lietuvos žydu tema. Nemažiau
tinklapiu jidiš, Lietuvos žydu litvaku paveldui.
Jie prieinami internete surinkus raktinius žodžius „litvaks“, „shtetl“ ir
pan. Ir tai ne suokalbis prieš lietuvius. Vieša
paslaptis yra tai, kad litvakai, t.y. senosios Lietuvos
kunigaikštystes žemiu gyventojai žydai,
yra ypatingas puslapis civilizacijos istorijoje, kuris
neidomus tik mums, paveldetojams.
Šis tekstas nera apologija, bet nuoroda i šaltinius,
kurie suteiktu prasminga turini diskusijoms ir polemikai.
Tiesa yra tai, kad po karo lietuviai spyriojosi (o iki
dabar dažniausiai nejaute poreikio) atskirti tuos
Lietuvos žydus, kurie — drauge su daugybe
lietuviu — kure Tarybu Lietuva, nuo tu, kurie smarkiai
rizikavo pasisakydami ir prieš komunistu režima.
Buvo ir tokiu; taciau ir jie buvo priskiriami prie svetimuju
ir pasirinko emigracija. Turint galvoje ju nusivylima,
tai buvo skaudi lemtis.
Žmones, kurie turejo išnykti iš Lietuvos
vidaus ir išores akiracio, yra cia. Ar po visu nusivylimu
jie vis dar nori su mumis kalbetis? perduoti tai, ko
išmoko ypatingai sunkiomis salygomis? Didesne baime
kelia tai, kad neišgirsime. Susitaikymas su išties
labai netolima krašto praeitimi — tema, svarbesne
ne žydams, bet mums. Vakarykšte baime turi
eiti šia kryptimi, keliu be baimes, bet ir be išankstinio
nusistatymo.
Nuotraukose: Žydu Pascha 2004 04 05, Kauno choraline
sinagoga
