Julius Norvila
Kalbant apie žydus, gyvename nuolatineje itampoje. Tarsi musu visuomene butu verciama imtis kažko skausminga, kas jau seniai buvo palaidota, bet dabar, nori nenori, grižta atsiteisti.
Istorija, ypac naujausiu laiku, retai kur gali buti užversta karta visiems laikams. Europa, su savo susimaišiusiomis tautomis, vaikšciojanciais priekaištais, aktyviai besidarbuojancia atmintimi (arba užmarštimi) tam per maža. Susidurusi su savo žydais, Lietuvos visuomene nustemba, netgi sutrinka. Kaltinti už tai galima izoliacijos, prieblandos ir dezinformacijos dešimtmecius.
Kadangi iškart po karo tai buvo taip akivaizdu, neapykanta žydams (komunistams) tapo puikiausia manipuliavimo priemone valdyti — ir gasdinti — žmones per ateinancius komunistu valdžios dešimtmecius. Greiciausiai komunistu propaganda nebutu sugalvojusi nieko geriau už žyda, kuris dirba prieškario Lietuvos laime sugriovusios valstybes jegos strukturoms.
Taip Lietuvos žydai savaime tapo propagandine priemone naikinti ryšius su placiuoju pasauliu ir stiprinti savimeile monokulturoje už Geležines sienos. Propagandiniai pasakojimai apie nedarba, skurda, kapitalistini išnaudojima ir kitos temos Lietuvoje greitai nustojo savo galios; taciau svetimos genties, kuri sakesi esanti šalies dalimi, germaniškos pavardes ir gerklinis akcentas išmušdavo dememis net ir tautos komunistus.
Gyvas liaudyje žydo baidykles paveikslas ejo podraug su vietos administracijos pastangomis ištrinti anksciau Lietuvos miestuose miesteliuose gyvenusiu žydu atminima (paradoksalu, bet ir cia anksciau gyvenusiu rusu). Ketinimai ištrinti istorijos suvokima buvo igyvendinami naikinant materialines ir dvasines kulturos paminklus: seniai mirusiuju kapines, maldos namus, bibliotekas ir gimnazijas. Tik paskutiniais metais bendru žydu ir lietuviu rupesciu iškilo keli atminties ženklai liudname lietuviškame peizaže.
Musu žiniu apie karo metu katastrofos aplinkybes ir priežastis stygiaus atpildyti negali nei žiniasklaida, nei juo labiau politines kampanijos. Šis klausimas yra per sudetingas, platus, daugiasluoksnis, o tam tikru požiuriu, per tamsus ir netgi atidetinas — jo negalima pradeti ir baigti vienu ar dviem veiksmais. Tai pati didžiausia tragedija lietuviškos kulturos erdveje, ir keista, kad ji taip ir nepateko (su keletu išimciu) i „aukštosios“ literaturos ir meno akirati, taip ir nesulauke didesnio paveldetoju, t.y. musu demesio.
Prarajos iveikti negalima pasitelkus mums svarbu (ir ne visada vienareikšmi) teigini, kad lietuviai priešinosi ir kentejo, o žydai automatiškai stojo i sovietiniu okupantu puse. 1940-aisiais tai, kas iracionalu maišesi su racionalu: tuomet Stalino, kaip ir Hitlerio, kylanti žvaigžde buvo tokia užburianti, kad panašioje situacijoje sunku isivaizduoti kažka bandanti dar ir pasipriešinti.
Per paskutiniji dešimtmeti lietuviškai pasirode keletas puikiu leidiniu šia tema, taciau rimtesniu diskusiju visuomeneje jie nesukele. Vis delto, situacija smarkiai keiciasi. Ir ne lietuviu viešojoje erdveje, bet tarptautiniame internete. Surinke www.google.com paieškos langelyje senaji jidiš kalba bet kurio Lietuvos miesto pavadinima, pvz., Kovno, patenkame tarsi i kita pasauli. Tinklapyje ushmm.org/kovno/ angliškai Hidden History of Kovno Ghetto, itališkai olokaustos.org/geo/ghetti/kovno pažintine medžiaga apie prieškario Kauna, istorines nuotraukos ir dokumentai, amžininku liudijimai ir stebetoju vertinimai. Tai dar ne viskas; holokaustas nera pirma ir paskutine Lietuvos žydu tema. Nemažiau tinklapiu jidiš, Lietuvos žydu litvaku paveldui. Jie prieinami internete surinkus raktinius žodžius „litvaks“, „shtetl“ ir pan. Ir tai ne suokalbis prieš lietuvius. Vieša paslaptis yra tai, kad litvakai, t.y. senosios Lietuvos kunigaikštystes žemiu gyventojai žydai, yra ypatingas puslapis civilizacijos istorijoje, kuris neidomus tik mums, paveldetojams.
Šis tekstas nera apologija, bet nuoroda i šaltinius, kurie suteiktu prasminga turini diskusijoms ir polemikai. Tiesa yra tai, kad po karo lietuviai spyriojosi (o iki dabar dažniausiai nejaute poreikio) atskirti tuos Lietuvos žydus, kurie — drauge su daugybe lietuviu — kure Tarybu Lietuva, nuo tu, kurie smarkiai rizikavo pasisakydami ir prieš komunistu režima. Buvo ir tokiu; taciau ir jie buvo priskiriami prie svetimuju ir pasirinko emigracija. Turint galvoje ju nusivylima, tai buvo skaudi lemtis.
Žmones, kurie turejo išnykti iš Lietuvos vidaus ir išores akiracio, yra cia. Ar po visu nusivylimu jie vis dar nori su mumis kalbetis? perduoti tai, ko išmoko ypatingai sunkiomis salygomis? Didesne baime kelia tai, kad neišgirsime. Susitaikymas su išties labai netolima krašto praeitimi — tema, svarbesne ne žydams, bet mums. Vakarykšte baime turi eiti šia kryptimi, keliu be baimes, bet ir be išankstinio nusistatymo.
